Šiek tiek kitaip yra su karštu vandeniu. Kai esame nepatenkinti jo kokybe, dažnai sunkiai surandame tą įstaigą ar įmonę, kuri prisipažintų esanti atsakinga. Ar tai taip sudėtinga iš tikrųjų?
Pats pavadinimas „karštas vanduo" lyg ir pasufleruoja atsakymą. Peršasi išvada, kad tai turėtų būti tas pats geriamas vanduo, sušildytas iki reikiamos temperatūros. Įsitikinkime, ar iš tikro taip.
Pasižiūrėkime, kaip gi mes elgiamės, kai dėl kokių nors priežasčių iš čiaupo nebėga karštas vanduo. Paprasčiausiai, daug negalvodami, prisipilame šalto, be abejo, geriamo vandens, nes kitokio mums niekas netiekia, ir jį pasišildome. Kai įsitikinome, kad karštas vanduo – tai tas pats geriamas vanduo, pašildytas iki reikiamos temperatūros, išeikime iš savo virtuvės ar buto ir pasižvalgykime, kas darosi mūsų daugiabučiame name.
Geriamas šaltas vanduo (toliau paprastumo dėlei mes jį vadinkime tiesiog vandeniu) į mūsų namą, dažniausiai į kurią nors rūsio patalpą, patenka iš gatvėje ar kieme pakloto vandentiekio vamzdžio atšakos, vadinamos įvadu. Iš čia vanduo, pratekėjęs per skaitiklį, name išvedžiotais vamzdžiais pasiekia kiekvieną mūsų butuose esantį čiaupą. Prieš tai, žinoma, vanduo teka per Jūsų bute esantį skaitiklį, jeigu toks yra įrengtas, o jis parodo, kiek to vandens suvartojote.
Na, o kurgi karštas vanduo, iš kur jis atsiranda šalia esančiame kitame čiaupe? Tai irgi labai paprasta. Pastato rūsyje esantis vandens vamzdis, kurį jau minėjome, po vandens skaitiklio šakojasi į du vamzdžius. Vienu vamzdžiu vanduo, kaip jau buvo pasakyta, pasiekia butus toks, koks pateko į namą. Kitu vamzdžiu vanduo teka į vandens šildytuvą, esantį taip pat kurioje nors namo pagalbinėje patalpoje, dažniausiai rūsyje.
Šildytuvas – tai įrenginys, kuriame šaltas vanduo sušildomas iki reikiamos temperatūros, paprastai iki 55 °C, nes higienos norma reikalauja, kad iš čiaupo tekėtų ne žemesnės kaip 50 °C ir ne aukštesnės kaip 60 °C temperatūros vanduo.
Vanduo šildytuve gali būti šildomas trejopai: elektra, deginamomis dujomis ar specialiai paruoštu karštu vandeniu (iš jo pašalintas deguonis, įvairios druskos, kitos priemaišos), dar kitaip vadinamu termofikaciniu vandeniu, kuris į šildytuvą, taip pat kaip ir į daugelyje namų esančius radiatorius, atkeliauja miesto šilumos tiekimo tinklais iš katilinių ar kitokių šilumos šaltinių.
Vandens šildymas elektra atliekamas labai panašiai, kaip ir paprastu elektriniu virduliu. Skirtumas tas, kad elektriniame šildytuve vanduo sušyla per jį tekėdamas, o virdulyje šildomas tik tas vanduo, kuris yra įpiltas į jį.
Vandens šildymui dujomis naudojami įrenginiai, kuriuose deginamos dujos. Jos kaitina tuose įrenginiuose esančius vamzdelius ir sušildo jais tekantį vandenį.
Vandens šildymui termofikaciniu vandeniu naudojami įrenginiai, kuriuos labai supaprastintai galima nusakyti kaip indą, perskirtą plokštele į dvi visiškai atskiras sandarias dalis. Vienoje plokštelės pusėje teka termofikacinis vanduo, o kitoje plokštelės pusėje teka šildomas vanduo. Toji plokštelė yra įtvirtinta taip, kad nei termofikacinis vanduo negalėtų patekti į šildomą vandenį, nei šildomas vanduo – į termofikacinį vandenį, todėl jie susimaišyti niekaip negali. Tokiame šildytuve termofikacinis vanduo kaitina plokštelę. Kitoje plokštelės pusėje teka į šildytuvą patekęs vanduo, kuris, liesdamasis su įkaitusia plokštele, sušyla iki nustatytos temperatūros.
Visais šiais vandens šildymo atvejais, nesvarbu, ar būtų šildoma elektra, dujomis ar termofikaciniu vandeniu, iš šildytuvo ištekančio vandens temperatūra reguliuojama automatikos prietaisais ir palaikoma tokia, kokia yra nustatyta. Visiškai taip pat nuo vandens šildymo būdo nepriklauso jo kokybė, nes šildomas vanduo šildytuve su niekuo nesimaišo.
Paprastai tariant, koks vanduo pateko į šildytuvą, toks iš jo ir ištekėjo, jeigu nepriimti dėmesin pasikeitusios jo temperatūros. Tačiau tam ir yra naudojamas šildytuvas, kad vietoje šalto vandens turėtume karštą.
Tolimesnis karšto vandens kelias name toks pat, kaip ir šalto. Šalia šalto vandens vamzdžių išvedžiotais po namą kitais, vadinamais karšto vandentiekio vamzdžiais, karštas vanduo tiekiamas iki jam imti skirtų čiaupų.
Taigi viskas lyg ir aišku. Karštas vanduo nuo šalto skiriasi tuo, kad karštas – tai pašildytas šaltas vanduo, o karštas vandentiekis – toks pat, kaip ir šaltas, tik vienoje vietoje į jį įterptas šildytuvas, nedarantis jokio poveikio vandeniui, išskyrus suteiktą šilumą arba, paprastai tariant, aukštesnę temperatūrą, ko ir siekiama.
Dabar dar truputį apie vandens savybes. Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai" rašoma: „Naudojamas buityje karštas vanduo turi būti ruošiamas iš šios higienos normos reikalavimus atitinkančio geriamojo vandens". Kokie tie reikalavimai geriamajam vandeniui, iš kurio ruošiamas karštas vanduo? Toje pačioje higienos normoje pasakyta, kad geriamojo vandens kokybė kontroliuojama pagal mikrobinius, toksinius ir kitus rodiklius, kurių nurodyta daugiau kaip 100 pavadinimų – tai iš tiesų daug.
Ar vandens kokybė pagal visus šiuos rodiklius atitinka higienos reikalavimus – programinę priežiūrą iki vandens vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekio čiaupų atlieka geriamojo vandens tiekėjai (Geriamojo vandens įstatymas, 11 str., 3 d.).
Kaip su karšto vandens kokybės programine priežiūra? Būtų nelogiška, jei karšto vandens kokybės programinę priežiūrą imtųsi vykdyti atskira institucija, nes, kaip buvo pastebėta, šildytuvas jokio poveikio vandeniui, išskyrus suteiktą šilumą, nedaro.
Norisi akcentuoti dar vieną dalyką. Nors programinę priežiūrą iki vartotojo čiaupo atlieka vandens tiekėjas, tačiau už vandens kokybę jis atsako tik iki įvadų į vartotojams priklausančių pastatų geriamojo vandens vidaus vandentiekį. Už vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekyje esančio geriamojo vandens saugą ir kokybę atsako patys vartotojai (Geriamojo vandens įstatymas, 5 str., 2 ir 3 dalys). Taip turėtų būti ir su karštu vandeniu.
Tuomet kyla klausimas, ar verta pastate turėti karšto vandens tiekėją? Daug paprasčiau, jeigu gyventojas susimokėtų šalto vandens tiekėjui už suvartotą vandenį, o šilumos tiekėjui – už suvartotą šilumą karštam vandeniui paruošti. Tokiu atveju atkristų karšto vandens tiekimo paslauga, už kurią reikia mokėti. Akivaizdu, kad vanduo tekės per šildytuvą ir toliau karšto vandens sistemos vamzdžiais iki pat čiaupų, nepriklausomai nuo to, ar bus, ar nebus karšto vandens tiekėjas. Taigi pagalvokime, kaip yra geriau?
http://www.lsta.lt/content/view/275/78/
inž. Algis Mykolaitis
_160x120.jpg)
